Vilniaus universiteto istorijos šaltiniai

Vilniaus universiteto istorijos šaltiniai

Rankraštiniai originalai – 1650–1781 m. „Akademijos laurų“ (Laureae academicae) knyga, Vilniaus jėzuitų kolegijos 1710–1723 metų dienoraštis (Diarium Collegii Societatis Iesu) ir XVI a. pab.–XVII a. pirmosios pusės Ypatingoji provincijolo knyga (Liber Extraordinarius Provincialis).

1650 m. surašyta ir sudaryta „Akademijos laurų“, arba laipsnių teikimo ir daktaro, licenciato, magistro ir bakalauro laipsnių siekiančiųjų Vilniaus Jėzaus Draugijos akademijoje knyga, profesoriaus Romano Plečkaičio žodžiais, yra vienas vertingiausių Lietuvos mokslo paminklų, atspindintis ir perteikiantis vienintelės aukštosios mokyklos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje akademinę aplinką ir mokslo dvasią; joje pateikiami duomenys apie 4076 asmenims suteiktus mokslo laipsnius, nors pateikiamo skaičiaus nereikėtų laikyti tiksliu. Čia galima sutikti gimtosios kalbos puoselėtojo Konstantino Sirvydo, istorijos tyrinėtojo Alberto Kojelavičiaus, raketinės technikos specialisto Kazimiero Semenavičiaus, astronomo Martyno Počobuto, įvairių sričių žinovo Tomo Žebrausko ir daugelio kitų Lietuvai nusipelniusių mokslo ir kultūros veikėjų pavardes.

Vilniaus jėzuitų kolegijos 1710–1723 metų dienoraštyje atsispindi kai kurie akademinės veiklos aspektai: mokslinių laipsnių teikimas, egzaminų laikymas, tezių gynimas, disputai, būrelių veikla, teatriniai vaidinimai, deklamacijos, šventiniai dialogai. Svarbi dienoraščio dalis tenka ir Vilniaus jėzuitų akademinės kolegijos narių dvasinei, bažnytinei veiklai. Santūriuose įrašuose atsispindi siaučiančios maro epidemijos ir savivaliaujančių svetimšalių kariuomenių tragiški padariniai, kasdienis jėzuitų gyvenimas ir buitis, laisvalaikio renginiai. Dienoraštis yra vertingas šaltinis tiriant Lietuvos Bažnyčios ir kultūros istoriją, Vilniaus akademinės jėzuitų kolegijos indėlį į LDK kultūrą ir Vilniaus miesto istoriją, lietuviškumo apraiškas (pvz., pamokslus ir lietuvių, ir lenkų kalbomis) ir politinį kontekstą.

Ypatingoji provincijolo knyga – reikšmingas ankstyvosios Vilniaus universiteto istorijos šaltinis. Tai Lietuvos jėzuitų provincijos egzaminų registracijos knyga, suteikianti retą progą tiesiogiai susipažinti su savita jėzuitų Ratio studiorum egzaminavimo sistema, nukreipdavusia jauną žmogų į labiausiai jo sugebėjimus atitinkančią sritį, o mažesnių gabumų žmoguje atrandusia kitų teigiamų savybių. Viena knygos dalis apima XVI a. pabaigos–XVII a. pirmosios pusės pačių provincijolų ranka darytus įrašus apie Lietuvos jėzuitų provincijos kolegijose studijavusius studentus jėzuitus, egzaminuotus iš įvairių disciplinų. Daugiausia duomenų, be abejo, iš Vilniaus, tačiau pateikiami vertinimai ir iš Nesvyžiuje, Braunsberge, Jaroslave ar kitose kolegijose vykusių egzaminų. Ypač įdomi knygos dalis – duomenys apie Lietuvos provincijos jėzuitus, 1602–1642 metais Nesvyžiuje atlikusius trečiąją probaciją, ir nepaprastai spalvingos, žmogiškos jų charakteristikos. Tarp jų rasime ne vieną garbų ir garsų istorinį asmenį, pvz., Konstantiną Sirvydą, Motiejų Kazimierą Sarbievijų, Joną Jaknavičių, Žygimantą Liauksminą, šventąjį Andriejų Bobolą bei daugelį kitų. Ši knyga išties ypatinga – ji atskleidžia ne tik Ratio studiorum mokymo principus ir ypatumus, bet ir pateikia niekur kitur nerandamų duomenų apie mūsų iškilius asmenis, kurių vardai iškalti Universiteto sienose ar įrašyti istorijos vadovėliuose ir solidžiuose mokslo traktatuose. Tai tarsi visų būsimųjų istorinių asmenybių, formavusių laiko tėkmę, įrašų knyga.

Universiteto antikinių kalbų profesoriaus ir bibliotekos prefekto Ernesto Gotfrydo Grodeko iniciatyva 1810 m. sudarytas naujas bendras Vilniaus imperatoriškojo universiteto bibliotekos 4 tomų abėcėlinis katalogas (Librorum Academiae Caesareae Vilnensis Indices), kuriame užregistruota daugiau kaip 60 tūkst. XVI a.–XIX a. pradžios leidinių, tarp kurių turėtų būti leidinių ir iš Vilniaus akademijos bibliotekos (jau po jėzuitų ordino uždarymo). Šie duomenys yra ne tik svarbūs Vilniaus universiteto praeities liudininkai, bet ir reikšmingi visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokslo ir kultūros istorijos tyrinėjimo objektai.