Senieji lietuvių raštijos paminklai

Lietuvos kultūrai, raštijos istorijai ir lietuvių savimonei ypač svarbūs ankstyvieji spaudos paminklai lietuvių kalba. Daugiausia tai religiniai tekstai arba lietuvių kalbai skirti veikalai: gramatika, žodynas, katekizmas. Reprezentuojamų kūrinių sąrašas atspindi pačias raštijos ir lietuviškos minties šaknis. Taigi, jis neabejotinai vadintinas svarbia kultūros paveldo dalimi.

Apie autorius ir kūrinius:

1547 m. Martyno Mažvydo Karaliaučiuje išleistas Katekizmas tapo pirmąja lietuviška knyga – su pirmuoju originaliu lietuvišku eiliuotu tekstu ir gaidomis. Vienas iš dviejų žinomų pasaulyje egzempliorių (saugomi Vilniaus universiteto ir Torūnės (Lenkija) universiteto bibliotekose). XVI a. Katekizmas buvo parašytas grynai dėl edukacinių priežasčių. Juo siekta skleisti raštingumą ir lietuvišką žodį visiems visuomenės sluoksniams.

Jonas Bretkūnas laikomas vienu svarbiausių lietuvių raštijos autorių. Iš esmės nesuklystume teigdami, kad J. Bretkūno darbai paruošė dirvą Kristijonui Donelaičiui. Vadinamoji Postilė buvo pirmas pusiau originalus lietuvių literatūros kūrinys. Joje J. Bretkūnas panaudojo savo paties pamokslus ir žymiausių protestantų teologų darbus. Kūrinyje išskleidžiama paklusnumo idėja, palaikoma luominė santvarka, mokoma, kad reikia paklusti savo ponui.

Mikalojus Daukša – lietuviškos raštijos pradininkas – buvo išsilavinęs XVI a. humanistas, puikiai mokėjęs lotynų kalbą, padaręs dvasininko karjerą. M. Daukšos raštų turinys sietinas su katalikiška reforma ir savo turiniu mažai tesiskiria nuo kitų religinių tekstų. Tačiau M. Daukšos Katechismas arba mokslas kiekvienam krikščioniui privalus išskirtinas savo kalba, patriotinėmis idėjomis.

Konstantinas Sirvydas (Širvydas) laikomas pirmuoju stambiu lietuvių kalbininku. XVII a. jis buvo geriausias lietuvių kalbos žinovas. 1629 m. išleistas Trijų kalbų žodynas (Dictionarium trium linguarum). Svarbu tai, kad šiuo žodynu autorius įvedė į literatūrinę kalbą paties ir kitų autorių sukurtus žodžius, tebevartojamus ir šiandien (pavyzdžiui, mokytojas, gydytojas, iškalba, pratarmė).

Danielius Kleinas garsus tuo, kad 1653 m. parašė pirmąją spausdintą lietuvių kalbos gramatiką (Grammatica Litvanica). Pratarmėje autorius teigė, kad lietuvių kalbos gramatiką lengviau išmokti iš praktikos, nei teoriškai. D. Kleinas parodė, kad graikų ir lotynų kalboms, iš esmės, būdingi tie patys gramatinės sistemos bruožai, todėl lietuvių kalba šiame kontekste nėra išimtis.

Jonas Jaknavičius buvo K. Sirvydo bendradarbis jėzuitas. Garsėjęs savo kultūrine veikla, J. Jaknavičius, deja, savo vardu nepaliko nė vieno leidinio. Jam priskiriama Lenkiškos ir lietuviškos evangelijos (Ewangelie polskie y litewskie) – seniausias leidimas 1647 m.

Mykolas Olševskis 1753 m. išleido knygą Broma atverta ing viečnastį. Pamokslų rinkinio pirmasis leidimas išėjo 1753 m. Vilniaus pranciškonų spaustuvėje (su lotyniška dedikacija), o antrasis – 1759 m. jėzuitų Akademijos spaustuvėje. Iki 1851 m. ši knyga išleista 17 kartų. Taip pat ji buvo išversta į lenkų kalbą Brama otwarta do wieczności. Susilaukė kelių laidų.

Mykolas Pranciškus Karpavičius – garsus XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos Respublikos pamokslininkas iš tribūnos rėžęs kalbą ne vienam tribunolui, teisėjams ir visai visuomenei. Pamoksluose propagavo prigimtinės teisės ir visuomeninės sutarties teorijas, pabrėžė švietimo ir religijos svarbą visuomenės pervarkymui.

Simonas Stanevičius laikomas iškiliausiu XIX a. lietuvių kultūros veikėju – pasakėčios žanro klasikas. 1829 m. paskelbtos Šešios pasakėčios būtent ir atspindi S. Stanevičiaus, kaip pasakėčių autoriaus, stilių bei talentą.